Savas socialinis burbulas yra gerai. Bet kai reikia priimti tam tikrus sprendimus, ar spręsti kokias nors problemas, neretai tenka iš to socialinio burbulo išlipti ir susidurti su realybe. „Mano vaikas taip nepasielgtų”. „Mano vaikas nemeluoja”. „Mano vaikas sako, kad taip nebuvo”. Ir visada yra galvojama tik, koks tas vaikas geras ir kaip visada elgiasi tik gerai. Nors realybė yra kitokia. Vaikai yra vaikai. Jie moka meluoti, apgaudinėti, slėpti dalykus, jie moka šaipytis, jie moka negražiai elgtis. Dažnu atveju tėvai mato tik savo vaikų gerąsias puses. Ir labai retai norima atsimerkti ir pamatyti, kad ne viskas yra nudažyta tik viena pasteline rožine spalva. Ne veltui sakau, kad auklėtojoms ir mokytojoms sunkiau yra dirbti su tėvais nei su vaikais. Ypač kai tėvai nepripažįsta problemų ir net nenori pabandyti jų išspręsti. Aš irgi esu mama ir lygiai taip pat susimąstau, kad „nu jau mano vaikas taip niekada nepasielgs”. Bet realybė tokia, kad visko gali nutikti. Ir mes nesame apsaugoti nuo jų klaidų ir juo labiau neapsaugosime jų. Mes TURIME leisti jiems klysti, bet TURIME PADĖTI pamatyti pasėkmes ir už jas atsakyti. Ar esate pasiruošę tokiam leidimui? Aš ne. Bet stengiuosi. Atsimerkime. Gyvenimas ne tik rožėm klotas.