Arba kaip pasiruošti kalnams nesiruošiant.

Kovo galas ir balandžio pradžia buvo tas laikotarpis, kai norėjosi klykti. Net ne klykti, garsiai rėkti. Buvau pavargusi, išsekusi, o prieš akis laukė mėnuo buvimo vienai su vaikais. Labai norėjosi kur nors pabėgti, pailsėti, pravėdinti galvą ir pasikrauti nusėdusias baterijas. Vieną vakarą vos nenusipirkau lėktuvo bilietų į Gruziją, bet įsijungė šaltas protas sakantis „Stop Žemyna, taip tu drąsi, bet gal į Gruziją vienai jau per drąsu?”. Bilietai liko nenupirkti, tačiau kitą dieną į mano akiratį pakliuvo vienos FB grupės įrašas: „Parduodu vietą trijų dienų kelionei į Aukštuosius Tatrus”. Ilgai spręsti nereikėjo. Po valandos avansas buvo pervestas į Kertam kampą bendruomenės sąskaitą. Prieš akis laukė kelionė autobusu su VISIŠKAI NEPAŽĮSTAMŲ žmonių kompanija ir daug kilometrų kalnais. Bet man taip reikėjo restarto, kad tiesiog negalvojau. Jei jau pasiryžau, tai atsisakyti negalima. Taip prasidėjo mano kelionė. Aš keliauju į kalnus!

Geriausia įvyksta, kai per daug negalvoji

Lietuvoje tuo metu jau buvo pavasaris. Ar tikėjausi, kad Aukštuosiuose Tatruose bus sniego? Tikrai ne. Ar tikėjausi pusmetrio sniego? Tikrai ne. Ar tikėjausi, kad bus sunku? Taip. Ar bijojau pūslių ant kojų? velniškai. Ar turėjau tinkamą ekipiruotę kalnams ir pusmetriui sniego? Tikrai ne. Tačiau net tai manęs nesustabdė.

Trečiadienį po darbų, su visais daiktais sėdau į Bolt’ą ir vykau į dar nepažintus kraštus, kuriuose manęs laukė 5 paros su 40 nepažįstamų žmonių, dvi nakvynės autobuse ir velnias žino kiek kilometrų kalnais. Nemeluosiu, tą dieną suko ir vidurius ir norėjosi viską atšaukt ir nebevažiuot, bet džiaugiuosi, kad išdrįsau.

Naktis autobuse nebuvo tokia bloga kaip įsivaizdavau, nors mano ilgos kojos ir neturėjo labai daug vietos, tačiau žinant, kad vėl pamatysiu kalnus, viskas buvo dzin. Išvykę 18val iš Vilniaus, ketvirtadienio rytinę kavą jau gėrėme kažkur Lenkijos degalinėje netoli Zakopanės. Tos dienos planas buvo apsistoti kalnų trobelėje ir pasiruošti tos dienos žygiui. Taip taip, po nakties autobuse jokio poilsio – iš karto žygis. Čia labai tiktų tas emoji su labai didele šypsena ir ašarėle 😅

keliauju į kalnus: pirmos dienos žygis į Morskie Oko

Autobusas mus atvežė iki Morskie Oko stovėjimo aikštelės. Čia turėjome susirinkti daiktus, kurių reikės ateinančioms dviems dienoms ir pasiruošti trumpam „poros kilometrų” žygiui iki namelio, kur apsistosime nakvynei. Tie pora kilometrų atrodė vienas juokas, kol nesupratau, kad skaičius „du kilometrai” iš tikrųjų buvo dvi prancmylės – mūsų žygio vadovo ir KK bendruomenės vado Daliaus Pranculio išmislas. Nemeluosiu, kuprinė spaudė pečius (nes kaip suprasiu vėliau, prisidėjau tikrai per daug daiktų), visas kelias ėjo į kalną, sniegas irgi nebuvo pats maloniausias. Išmanusis laikrodis jau rodo du kilometrus, bet galo nesimato.. Visgi du kilometrai iki namelio virto keturiais, tačiau pirmas tikslas pasiektas. Pora valandų poilsio, maisto ir ruošiamės iki populiariausios Lenkijos Tatrų vietos – Morskie Oko.

Oras nėra labai džiuginantis, aplink tvyro rūkas, viršūnių nesimato. Bet atvažiavau juk galvą pravėdinti! Tad kas greičiau, kas lėčiau pradeda kilti į kalną. Kelias tikrai ne iš maloniausių – visą laiką aukštyn, nuobodžiu asfaltuotu keliu. Žinoma, pasinaudojam ir keliais kampų nukirtimais stačiais akmeniniais laiptais. Vienu metu atrodo jau norisi verkti. Visgi jokio fizinio pasiruošimo pas mane nerasta. Jei nueinu per dieną 10 000 žingsnių jau būna pažanga. O čia į kalną ir dar žiemą. Bet kojos neša aukštyn, noras stipresnis už fizinį skausmą ir nuovargį. Ir pagaliau šiaip ne taip pasiekiam visų išgirtą Morskie Oko.. O čia – NIEKO. Rūkas rūkas ir dar kartą rūkas, ai nu ir dar sniegas 😅 Reikia gerai įjungti fantaziją ir pagooglinti kaip čia viskas atrodo. Bet jausmas puikus! Kalnai visgi yra kalnai, nesvarbu, kad jų nesimato. Jų didybė jaučiasi.

Pailsėję patraukėme atgal į trobelę. Lipti į apačią buvo šimtą kartų lengviau, bet tuo pačiu ir nuobodžiau. Tas asfaltuotas kelias kažkaip nesužavėjo. O dar tie arklių traukiami vežimai su turistais.. Nusileidome greitai, pasiekėme trobelę ir pradėjome ilsėtis. Pirmą dieną su žygiu nuo autobuso įveikta 18,34km! Užkilta į 1446m aukštį.. Jausmas neapsakomas.

Pirmos dienos pamoka: nesitikėk kalnuose rasti pavasario balandžio pradžioje 😅

Keliauju į kalnus: antros dienos žygis į penkių ežerų slėnį

Rytas pasitinka dar labiau žiemiškas. Per naktį prisnigo 22cm sniego. Ir toliau dreba atsakančiai. Po vakar nueitų kilometrų skauda kojas, iš vakaro matyta žygio pradžia ir įkalnė baugina. Bet negi neisi? Šiaip ne taip perlipu save ir susiruošiu į antros dienos žygį. Su kompanijone nusprendžiame savęs nespausti, nebandyti pasivyti pirmūnų ir eiti taip, kaip leis kūnas. Pradžia sunki. Stati įkalnė, o ir sniegas tikrai nepadeda. Šiaip ne taip užsikabarojam ir tęsiam žygį lygesniais keliukais, jei galima taip pavadinti, nes vis tiek aukštyn žemyn aukštyn žemyn. Toks jausmas, kad esame paskutinės, bet esame dviese. Vienintelis įspėjimas ryte – nežygiuoti po vieną. Visgi lavinų pavojus gana didžiulis. Guodžiamės mintimi, kad gelbėjimosi sraigtasparnis Lenkijoje nemokamas 😅

Žinome, kad sunkiausia dalis prieš akis. Vyšnia ant torto bus juodoji trasa, nes tik ją žiemą galima pakilti į trobelę. Vasaros trasa uždaryta dėl sniego. Šiaip ne taip prieiname juodąją trasą ir matome sunkiai į kalną besikeberojančias figūras. Iki jų dar šiek tiek reikia paeiti, o kalnas darosi vis statesnis ir statesnis. belipant sutinkame kelis visgi nepasiryžusius lipti – lipant juodąja trasa reikia ne tik apkaustų, bet rimtų kalninių kačiųd. Yra ir negalinčių lipti dėl kojų traumų. Aš vis dar pasiryžusi užlipti, tad vienas iš nelipančių kolegų paskolina savo kates. Užsidedu ant savo žiemai ir sniegui neskirtų batų, atsisveikinu su kolegomis ir pradedu. Sniegas didžiulais gabalais limpa prie batų ir kačių. Vienas metras į viršų, du atgal. Statumas labai didelis. reikia atsargiai žiūrėti kur dedi kojas, o sniegas nepalengvina. Po juo slepiasi ledas.

Užlipus kokius 10 metrų atsisuku žemyn ir mane apima panika. Užlipt užlipsiu, bet kaip reikės nusileisti? Pradeda svaigti galva ir suprantu, kad negaliu savęs prievartauti, nes viršuje tikrai reikės kviesti sraigtasparnį. Pasiryžtu grįžti atgal pas nelipusius kolegas, nors matau, kad jie jau juda atgal. Vienintelė mintis – pasistengti pasivyti nenučiuožiant nuo stataus kalno. Jaučiu kaip širdis lipa lauk. Kojas kliūna už šlapio sniego. Vienoje vietoje užkliūnu ir išsigąstu dar labiau, kad nenuriedėčiau ar nesusilaužyčiau kokios kojos. Kūnas įsitempęs. Šiaip ne taip pasiekiu bendrakeleivius, bet vis dar negaliu atsigauti. Matau kaip kiti sėkmingai pasiekia viršūnę. Ima šioks toks apmaudas, kad nesugebėjau, bet.. Pavyks kitą kartą.

Atsigaunu maždaug įpusėjus trasą link trobelių. Staigiai išmušė prakaitas ir atgavau kvapą. Svarbiausia, kad sėkmingai pavyksta pasiekti poilsio vietą, nors dar laukia kelionė iki autobuso. Šiandien keičiam nakvynės vietą.. Antrą dieną iš viso nueita 14,6km, mažiau nei vakar, bet fiziškai ir emociškai gerokai sunkiau. Iki kelionės vietos važiuojame neilgai, bet to užtenka, kad nebejausčiau kojų.

Keliauju į kalnus: trečia diena kalnuose arba baklažanų žygis

Trečią dieną numatyta intensyvi. Žygis į Murowaniec trobelę. Tačiau dar laukia pora kilometrų iki įėjimo į parką. Po vakar dienos kojos sunkiai neša. Gerai, kad bent nebesninga. Kažkokių prošvaisčių duoda ir dangus. Galbūt šiandien jau pamatysime kalnus?

Beeidama iki įėjimo supratau, kad mano kūnas po vakar nėra labai atsigavęs.. Tad aš ir dar keli kompanijonai nusprendžiame atsiskirti nuo grupės ir nelipti į Murowaniec aukštyn, o pakilti su keltuvu iki Kasprowy Wierch (1987m) ir Murowaniec pasiekti leidžiantis žemyn. Keltuvas kainavo berods po 23eu žmogui. Brangu, bet kai kojos sunkiai klauso apie kainą negalvoji. Užkilę net gauname kalnų šilumos saulės, bet neilgai. Greitai viskas tampa matoma vos porą metrų į priekį.

Iš ketvirto karto suradę kelią, pradedame leistis žemyn stačia nuokalne. Lipimas nėra lengvas, bet bent jau nėra tiek sniego (nučiuožinėta slidininkų). Pakeliui sutinkame į viršų kylančius žygeivius. Kiekvieną kartą išgirdę besijuokiančius, kurie lipa į viršų, pavydime, kad jie turi tiek jėgų. Iš kitos pusės suprantame, kad jie čia užauga. Kalnai jiems nesvetima teritorija.

Murowaniec pasiekiame beveik panašiu metu kaip ir mūsų bendrakeleiviai žygiavę aukštyn. Iš pasakojimų suprantu, kad pasirinkau teisingai, nes tikriausiai vidury trasos būčiau apsiverkusi ir apsisukusi 😅 O dabar jėgų grįžti pilna, o ir į papildomą žygį prie kažkokio ežero yra noras nueiti.

Pailsėję Murowaniec trobelėje su visais kartu pasileidžiame link ežero. Čia tenka eiti tokiu keliuku, kuris tokio pločio, kad telpa tik dvi suglausto pėdos.. Žmonių daug, pro šalį kraštu vis pračiuožia slidininkai – kas kartą man sustoja širdis juos pamačius, sniego beveik iki pusės blauzdų. Į jį lipti reikia kas kartą norint prasilenkti. Rūkas niekur nesitraukia. Beeidami susitikome greitesnius bendrakeleivius, kurie jau grįžinėjo nuo ežero. Išgirdę jų įspūdžius, nusprendėme, kad žygiuoti ir pamatyti dar vieną rūką – neverta. Tad susiradę gražesnį vaizdą pasifotografavome su Lietuvos vėliava.

Grįžę į Murowaniec patraukėme mėlyna trasa atgal. Ir pagaliau pagaliau pagaliau, rūkas šiek tiek pasitraukė, kad gavome ne tik nuostabių vaizdų, bet ir saulės šiek tiek. Leistis žemyn nebuvom lengva, nes trasa pakankamai stati, slidi ir ilga. Būtų įdomu pažiūrėti kaip ta trasa atrodo vasarą, nes panašu, kad sniegas dengė akmenis.

Tą dieną nueiti 13,37km, pabuvota 2005m aukštyje. Prieš akis laukė naktis autobuse.

Paklausite, kodėl baklažanų? Žygeivių terminais, baklažanais vadinami tie, kurie velkasi gale.

Bet iš dalies baklažanai pamato daugiau, nes velkasi gale 🙂 Ypač norint fotografuotis – niekas netrukdo. O mano beveik visos nuotraukos buvo darytos tripodo – transformerio pagalba iš LevelingUp. Nedrįsau prašyti visų, kad fotkintų ant kiekvieno kampo.. Pažiūrėkit kaip gražiai gaunasi!

Jausmai po kelionės

Iki šiol jaučiu tą jaudulį prieš kelionę. Kaip bus. Ar bus gerai. Ar nesigailėsiu. Bet tai buvo nuostabi patirtis, palikusi tik geriausias emocijas. Iš naujo įsimylėjau kalnus. Taip. Buvo sunku. Tie daugiau nei 45km buvo sunkūs fiziškai, bet protas pailsėjo. Negalvojau kas vyksta namuose, nes turėjau galvoti kur ir kaip statyti kojas ar kaip neuždusti užlipus į kalną 😅 Noriu dar!

Mano pasiruošimas žygiams

Iš esmės kalnam žiemą nebuvau pasiruošusi. Neturėjau nei tinkamos aprangos, nei batų. Viskas paruošta vasarai. Patogūs žygiavimo šortai, marškinėliai, flysiniai megztukai. Kaip tyčia porą savaičių prieš kelionę lankiausi fizinėje Hiatus parduotuvėje ir įsigijau Columbia Peakfreak batus žygiams, kuriais žygiuosiu vasarą. Svajonėse Albanija ir Serbija. Bet nesiruošiau niekur žygiuoti, kur yra sniego.

Kai avansas jau buvo pervestas, tik tada pradėjau domėtis, kur aš čia išsiruošiau. Tada supratau, kad ten vis dar žiema ir yra šiek tiek sniego, mačiau nuotraukas, tad pasikonsultavusi su nuostabiais parduotuvės konsultantais nusprendžiau, kad mano įsigyti batai tikrai bus ok ir nereikia nieko rimtesnio. Ko nesitikėjome niekas iš keliaujančių, tai, kad per pirmą naktį prisnigs papildomi 22cm sniego ir žygiai vyks ne einant, o brendant sniegu.. Tačiau mano nuostabai, Columbia batai ir Jack Wolfskin kojinės atlaikė ne tik sniegą, bet ir nenutrynė kojų.

Taip, batai nėra skirti braidyti po šlapią sniegą ir jie sušlapo, bet pėdoms šalta nebuvo! Drėgmė šiek tiek jautėsi, žinoma, tačiau visi tie nueiti kilometrai buvo vieni patogiausių. Batus ir kojines išdžiovindavau per naktį, o kitą dieną vėl leisdavausi į žygį. Kaip išsirinkti batus žygiams, galite paskaityti čia.

Visgi keletos dalykų trūko. Du daiktai, kuriais teko pasirūpinti prieš žygį buvo kelnės ir liemenė. Čia didžiausią padėką vėl siunčiu HIATUS komandai, kurie ne tik pakonsultavo, bet ir padėjo išsirinkti tinkamiausius variantus, kurie tiks žygiams ne tik žiemos metu. Kodėl ieškojau kelnių ir liemenės? Pateikiu ir jums Hiatus komandos rekomendacijas, kaip pasiruošti žygiui į kalnus.

Ko reikia žygiui į kalnus žiemą/ankstyvą pavasarį? Hiatus komandos rekomendacijos.

1. Merino vilnos marškinėliai – jėga. Tačiau visai į temą būtų ir merino-poliesterio miksas (jeigu norėtųsi tokio daikčiuko, labiausiai rekomenduojam Merino Warm Active (plonesnis) arba Merino Xtreme (storesnis)). Bus ir šilumėlės, ir gana greitas džiūvimas. Jeigu turite merino vilnos viršų – tai tiesiog taip ir renkitės.

2. Flisinis džemperis. Toks vidutinio strorio. Nereikia persistengi. Geriau, netgi būtų rinktis plonesnį/vidutinio storio flisinį džemperį + pasiimti patogią liemenę. Tokiu atveju atsiranda begalybė vietos variacijoms, priklausomai nuo temperatūros, veiklos intensyvumo ir t.t. Kartais galbūt norėsis dėvėti termo su liemene, kartais termo su džemperiu, o kartais, galbūt, ir viską kartu. Ypatingai, kai striukė yra su užpildu.

3. Būtų šaunu, jeigu turėtumėte slidinėjimo striukę arba lietaus striukę. (Mano komentaras – būtų užtekę lietaus striukės and džemperio ir liemenės, o pasirinkau saugesnį/šiltesnį variantą).

Šiaip, idealiu atveju komplektacija atrodytų taip:

1. Plonesnis termo -> vidutinio storio flisas -> liemenė -> slidinėjimo striukė
2. Plonesnis termo -> vidutinio storio flisas -> lengva pūkinė striukė -> lietaus striukė
3. Storesnis termo -> plonesnis flisas -> liemenė -> slidinėjimo striukė

4. Kelnės turėtų būti ne džinsai, ir, geriausia, ne treningai. Atkreipčiau dėmesį į drėgmei ir vėjui atsparias, elastingas kelnes. Pavyzdžiui šias: softshell audinio kelnės Jack Wolfskin: STOLLBERG PANTS W .