Labas, mano vardas Žemyna. Sulaukus 33 metų sužinojau apie ADHD. Jei ši tema tau įdomi, prašau skaityti toliau, nes ADHD diagnozė yra gana naujas reikalas.

Minint apibrėžimą, tai ADHD yra dėmesio sutrikimo ir hyperaktyvumo sindromas (angl. Attention deficit and hyperactivity disorder). Kalbant paprastai – tai tiesiog toks smegenų veiklos sutrikimas, kuris paveikia gebėjimą planuoti, suskaupti (angl. focus) ir vykdyti užduotis. ADHD žmonės dažniausiai turi problemų su impulsyvumo kontrole, dėmesio sutelkimu ir organizaciniais gebėjimais.

Ir nors daug kam, ypač Lietuvoje, tai yra baugiai skambantis ir nežinomas pavadinimas, neuromokslininkai ir įvairūs klinikiniai tyrimai teigia, kad tai NĖRA psichinė liga; tai nėra elgesio sutrikimas; tai nėra specifinė mokymosi negalia. tai yra tiesiog kitaip veikiančios smegenys.

ADHD tipai

ADHD turi kelis tipus: nedėmesingą, hyperaktyvų ir mišrų. Dar kitaip vadinami neatidžiu, impulsyviu ir kombinuotu. Mano tikslas nėra parašyti mokslinį straipsnį apie ADHD, tad jei įdomu, apie tipus lietuvių kalba kviečiu paskaityti pas ADHD persona. Straipsnis apie tipus yra ČIA.

Kodėl aš apie tai kalbu?

Ne paslaptis, kad šeimoje esame susidūrę su mišriu raidos sutrikimu. Ir nors viskas prasidėjo ieškojimu pagalbos dėl kalbos, dabar supratau, kad pradėjus vaikui kalbėti mūsų problemos nesibaigė. Jau tuomet psichologė, kuri atliko psichologinį vertinimą buvo užsiminusi apie hyperaktyvumą ir jo sukeliamas problemas ateityje, tačiau tuomet aš to negirdėjau. O galbūt nenorėjau girdėti. Tačiau problemos dėl to, kad negirdėjau, nesibaigė. Prasidėjus mokyklai, supratome, kad kažkas vis tiek negerai. Mokytojos skundai apie nenusėdėjimą, pastovūs daiktų pametimai, sunkus susikaupimas moksluose, ypač lietuvių kalboje, klaidos daromos dėl išsiblaškymo. Tai buvo tik ledkalnio viršūnė.

Norėjau padėti vaikui, tad pradėjau ieškoti įvairios informacijos. Kuo daugiau skaičiau, tuo daugiau rasdavau informacijos apie ADHD. Visas elgesys vedė į vieną žodį. ADHD. Kuo daugiau skaičiau ir gilinausi, tuo daugiau pamačiau savęs.

ADHD diagnozė sulaukus 33 metų

Kadangi pas psichologę jau lankiausi, beliko išreikšti nuogąstavimus jai. Pasirodo, Lietuvoje nėra taip paprasta su ADHD diagnozavimu/nustatymu. Tad jai beliko tik rekomenduoti kitą specialistą, tačiau jos nuomonė sutapo su mano. Per daug dalykų sutampančių su ADHD, kuriuos spręsdavau kaip savo charakterio/gyvensenos/pasaulėžiūros problemas, ir kurios žinoma, sukeldavo daug nerimo ir nepasitikėjimo.

Taip atsidūriau pas psichiatrę Daivą Pupšytę, kurios dėka mano įtarimai pasitvirtino. Man buvo atliktas DIVA5 testas, kuris parodė 100% vadovėlinį ADHD. Paklausite kas tai? Pasirodo, kad kartu su ADHD šalimais daugeliu atveju eina ir kiti sutrikimai: nerimas, depresija, bipolinis sutrikimas ir kitos grožybės. Mano atveju tai buvo tik ADHD ir toks visiškai tipinis variantas kaip aprašoma teorijoje.

Kas pasikeitė?

Negaliu teigti, kad pasitvirtinus diagnozei kažkas drastiškai pasikeitė. Tačiau labai pasikeitė mano pačios požiūris į save. Kiek save pamenu, visada kaltindavau save dėl įvairaus elgesio, dėl socialinių ryšių neišlaikymo, per didelio susidomėjimo dalykais, tačiau greitu jų numetimu atsibodus.. Ir tai tik maža dalis. Sužinojusi kas kaip ir kodėl, man tapo tieiog.. LENGVIAU GYVENTI.

Pradėjau savęs „nebeplakti” už kai kuriuos priimtus sprendimus, pradėjau save stebėti iš šalies ir bandyti bent kažkiek sulaikyti emocijas, žmonių pertraukinėjimus, įsikišimus į jų pokalbius, kai manęs niekas neklausia. O svarbiausia pradėjau savęs nebekaltinti dėl nesugebėjimo išlaikyti draugų. Viskas tapo gerokai paprasčiau.

Tai kodėl visgi kalbu apie tai garsiai?

Kadangi mūsų visuomenėje ADHD vis dar yra baubas ir daugeliu atveju lydimas žodžio „neprisigalvok” arba „neieškok sau ligų”, nusprendžiau, kad reikia nuo kažko pradėti. Taip, žinau, kad sulauksiu apkalbų, sulauksiu teisimo ir taip, man jį sunku priimti, bet jei bent kažkokia dalimi pridėsiu prie pagalbos kitam ar tiesiog apšviesiu ir sumažinsiu tą baubą, jau būsiu patenkinta.

Tad jei įdomu, likite su manimi.