Ne paslaptis, kad apie ADHD pakankamai aktyviai dalinuosi savo Instagram paskyroje. Paklausite kodėl tą darau? Atsakymas paprastas – jei nors vienam žmogui mano ADHD istorija padės atrasti save ir paskatins ieškoti pagalbos ar tiesiog nuramins supratus, kad tai apie jį, aš būsiu laiminga. ADHD yra dalis mano psichologinės sveikatos kelionės. Jei ne domėjimasis kaip padėti sūnui, to apie save tikriausiai dar nebūčiau atradusi. Arba būčiau atradusi vėliau. Bet šį kartą apie tai, kaip žurnalistė Greta Kondrataitė Paleckienė mane kalbino apie ADHD lrt.lt portalui.

Ar verta dalintis ADHD istorija viešai?

Šis klausimas mane kamuoja nuo pirmų įrašų ir pirmų storių kuriais pasidalinau. Taip, vienoje pusėje stovi viešumas, atviresnis kalbėjimas, patirties dalinimasis su kitais ir žinojimas, kad kažkam padėsiu. Bet kitoje pusėje stovi nerimas, kuris įkyriai vis kalba į ausį – pasigailėsi, pasigailėsi, pasigailėsi. Paklausite kodėl? Nes aš esu linkusi visada atskleisti daugiau nei reikėtų.

Vienas iš mano ADHD simptomų yra pernelyg didelis atvirumas. Visą gyvenimą galvojau, kad tiesiog esu plepi ir per daug pasitikiu žmonėmis. Tačiau sužinojusi apie ADHD supratau, kad tai darau dėl nesuvokiamo noro pritapti, taip atskleidžiant per daug asmeninių dalykų.

Pradėjusi daugiau dalintis ir rašyti, normalu, kad sulaukiu kritikos, bet vėlgi, ADHD žmonėms kritiką, net ir konstruktyvią, priimti yra labai sunku. O dar sunkiau yra kai ta kritika būna nekonstruktyvi. Dažnai kritika ADHD žmonėms išsakoma nesigilinant, vertinant labai stereotipiškai ir reziumuojant, kad visi viską gali. Jie įsivaizduoja, kad mes ADHD naudojamės kaip tinginystės ar kažko negalėjimo atlikti pasiteisinimą. Populiariausias: „imk ir daryk”. Tai kai atvirai pasipasakoji, kad kažkas neduoda ramybės ir neleidžia kažko atlikti, sulauki patarimų, kurių na, tu tiesiog negali įgyvendinti ir įvykdyti dėl vykdomųjų funkcijų sutrikimo. Tada ima pyktis ant tų žmonių, nes jie nesupranta ir situaciją mato bei evrtina labai ribotai.

Šie dalykai vis kiša man koją kalbėti daugiau ir atviriau apie ADHD, nes man sunku susitaikyti su kritika. Bet iš kitos pusės, dabar su psichologe dirbu ties gebėjimu nubrėžti ribas ir suprasti kiek ko aš galiu atskleisti.

ADHD istorijos pasakojimas nubrėžiant ribas

Straipsnis lrt.lt portale buvo pirmasis žingsnis tas ribas brėžiant. Jums gali pasirodyti, kad labai ten atviravau, bet atviravau apie save. Atkreipkite dėmesį, kad klausimuose apie sūnų pasisakiau nedaug. Ir ne todėl, kad nenorėčiau. Todėl, kad suprantu, jog jis man ateityje greičiausiai nepadėkos už pernelyg didelį atvirumą. Nors labai tikiuosi, kad jis supras to dalinimosi esmę ir pats norės apie tai kalbėti.

Ir nors tikriausiai labai kartojuosi, ką rašiau ankstesniame įraše, tačiau matau, kad reikia apie tai kalbėti. Kartojimas mokslų motina, ar ne?

Juk iš tikrųjų, daug visi kalbame apie įvairius sutrikimus, apie tai, kaip vaikai turintys specialiųjų poreikių turi būti įtraukiami į bendruomenes, bet tai nėra įgyvendinama.. O dar sunkiau yra įgyvendinti tai, ko nematome. ADHD yra vienas iš tų dalykų. Nesuprantame, ko nematome. Bijome, ko nematome. Tai ir nemokame priimti.