Paskutiniu metu ADHD minimas vis dažniau. Ypač padažnėjus užsienio kūrėjų turiniui Instagram, TikTok ar kitose platformose. Pagaliau apie tai daugėja ir kalbų Lietuvoje. Tačiau vis dar susiduriame su stigmomis ne tik artimoje aplinkoje, darbovietėse, bet net ir pas gydytojus. Dažnai galvojama, kad ADHD yra tik vaikų liga. Ir dar dažniau teigiama, kad ADHD yra tik hyperaktyvumas. Nors ADHD yra tiesiog dopamino trūkumas. O dopaminas, kalbant paprastai, suteikia džiaugsmo. Tai – malonumų hormonas. Bet šį kartą norėčiau aptarti, kas visgi nėra ADHD?

Didžiausios girdėtos nesąmonės apie ADHD

Jei iš tikrųjų tu turi ADHD, juk nenusėdėtum vienoje vietoje. ADHD žmonės negali visiškai susikaupti? Tu neturi ADHD, nes gali išsėdėtiu vienoje vietoje. Tu neturi ADHD, nes gerai mokeisi mokykloje. Tai tik keletas dalykų, kuriuos jau teko išgirsti pradėjus garsiai kalbėti apie ADHD. Tačiau ADHD yra kompleksinis dalykas ir kiekvienas asmuo jį patiria skirtingai. Aš kalbu tik iš savo perspektyvos ir apie populiariausius ADHD mitus.

ADHD nėra tinginystė

„- Aš taip kovoju su nenoru atlikti šio darbo.. – Gal tiesiog labiau pasistenk ir daryk?” ADHD žmonės labai sunkiai pradeda daryti užduotis. Ir tai nėra tinginystė, todėl pasakymas „pasistenk labiau”, mums netinka. Mes tiesiog negalime pradėti to, kas mūsų nedžiugina. Kartais atrodo, kad smegenys blokuoja visus įmanomus organizmo veiksmus, kad tik nereikėtų daryti vieno ar kito dalyko. Ir patikėkit manimi, pasakymas „imk po truputį ir daryk” mūsų nejaudina ir visiškai nemotyvuoja. Kaip pajudėti iš mirties taško? Man asmeniškai veikia arba kažkokia motyvacija/apdovanojimas arba šikną spaudžiantis terminas.

ADHD nėra liga

„- Ji turi ADHD.. – Vargšelė, tikiuosi jie atras vaistą nuo ADHD„. Nu labadiena, ADHD nėra liga ir ji neišgydoma. Čia panašiai kaip su autizmu – vaistų, kurie išgydys nėra. ADHD yra neurologinis sutrikimas. Kitaip veikiančios ir informaciją apdorojančios smegenys. Tai yra dopamino trūkumas, kurį mūsų smegenys gamina atliekant džiuginančius dalykus. Šio hormono nepriversime smegenų gaminti ir jų neišgydysime. Lygiai taip pat kaip neišgydysime ir autizmo. Ir svarbiausia, tai nėra tik vaikams būdingas sutrikimas. Nors požymiai pasireiškia jau vaikystėje, tai nereiškia, kad iš jų išaugama. Suaugę žmonės tik išmoksta juos gerai maskuoti.

Beje, noriu pridėti ir sekėjos Instagrame komentarą: „Taip, ADHD nėra liga, o yra sutrikimas. Bet nėra liga ne todėl, kad yra neišgydoma. Yra daug neišgydomų ligų, tame tarpe ir ligų dėl dopamino trūkumo. Esminis skirtumas tarp ligos ir sutrikimo yra tai, kad sutrikimas klasifikuojamas kaip liga, jei išsiaiškinama, kas tą sutrikimą sukelia. Tai šiandien gal sutrikimas, o po kelių metų ADHD jau gali būt vadinamas liga (arba ne).”

ADHD nėra trendas

„- Man diagnozavo ADHD būnant 33 metų.. – Toks jausmas, kad dabar visi turi ADHD”. Taip, kuo toliau, tuo daugiau išgirstame žmones garsiai kalbančius apie vėlyvas diagnozes. Ypač moterų tarpe. Bet tai nėra kažkokia mada. Niekas tiesiog apie tai nežinojo/nekalbėjo. ADHD žmonės neretai buvo tiesiog tinginiai, nieko nesugebantys, dažnu atveju netvarkingi ir baisiai aktyvūs vaikai. Niekas net nesigilino, kad tai gali būti kažkoks sutrikimas.

ADHD nėra „blogo auklėjimo” pasėkmė

„– Aš turiu ADHD.. – Matyt žiūrėjai daug televizoriaus iki penkerių metų / Tavo tėvai tau davė pernelyg daug cukraus..” ADHD nėra blogo auklėjimo pasėkmė. Tai neruologinis vystymosi sutrikimas. Smegenys veikia kitaip jau nuo pirmojo oro gurkšnio gimus, jei galima taip išsireikšti. Taip, ADHD gali atrodyti kaip blogo auklėjimo pasėkmė dėl disciplinos nebuvimo – chaotiška namų aplinka gali pabloginti simptomus. Bet lygiai taip pat kaip tvarkinga ir rami namų aplinka gali juos pagerinti. Tad būkite tikri, kad televizijos žiūrėjimas, video žaidimai, per daug ar per mažai drausmės tikrai nesukėlė ADHD.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie cukrų. Yra atlikta pakankamai daug mokslinių tyrimų, kurie paneigia cukraus ir ADHD sąsajas. Taip, cukrus gali sukelti aktyvumą (ypač tėvai apstebi padidėjusį vaikų aktyvumą padauginus cukraus), tačiau tai neturi būti maišoma su ADHD hyperaktyvumu. Priešingai, cukrus ADHD žmonėms, kaip ir kofeinas gali padėti greitai pasigaminti dopamino. Štai kodėl daugumai ADHD žmonių kava veikia priešingai nei neurotipiniems žmonėms. Aš, išgėrusi kavos, galiu eiti drąsiai miegoti ir tai niekaip nepaveiks mano poilsio (asmeninė patirtis).

ADHD nėra visada akivaizdus

„- Aš turiu ADHD. – Ar tikrai? Tu nesielgi taip kaip mano sūnėnas”. Kaip jau minėjau, daug kam ADHD asocijuojasi tik su aktyvumu, juo labiau hyperaktyvumu. O hyperaktyvumas atrodo turėtų būti tas „lipimas sienomis”, nenusėdėjimas vienoje vietoje ir pan. Tai yra visiškas mitas. Hyperaktyvumas nebūtinai pasireiškia aktyviu fiziniu elgesiu, tai gali būti ir didelis nesibaigiančių minčių kiekis, pastovus galūnių judėjimas sėdint, vadinamasis fidgetinimas. Mano atveju aš visada ramiai sėdėdama ką nors nevalingai darysiu su pirštais – sukiosiu žiedą, kasysiu veidą, trinsiu pirštus vienas į kitą.

Ypač moterys išmokstame tai nuslėpti ir dažnu atveju nurašome šituos dalykus charakterio bruožams arba dar dažniau – to net nepastebime patys, kol kiti nebeda pirštu ir paklausia „ką tu čia darai”.

ADHD nėra mokymosi sutrikimas

„– Aš turiu ADHD. – Bet juk tau taip gerai sekėsi mokykloje..” ADHD nėra mokymosi negalia. Taip, tai gali apsunkinti mokymąsi. Taip, šalia ADHD dažnai kartu koja kojon žengia disleksija ar disgrafija. Tačiau tai jokiais būdais nereiškia, kad mums nesiseka moksluose. Priešingai, vienas iš ADHD pliusų yra gebėjimas susifokusuoti ir greitai atlikti užduotis, ypač kai spaudžia terminai. ADHD žmonės dažnu atveju turi nuostabią atmintį, gali greitai skaityti. Dėl didelio susidomėjimo ir susifokusavimo ties skirtingais dalykais, jie gali apdoroti daugiau informacijos nei neurotipinis žmogus. ADHD dažniausiai nebus generic person. Mes esame idėjų generatoriai sugebantys išsisukti iš daugelio situacijų, kuriose neurotipiniai žmonės gali supanikuoti.

Tad baikite vieną kartą kalbėti nesąmones. O jei nežinote. Pasidomėkite. Peace.