Neatrastas gamtos perlas – Serbija

Toliau tęsiu pasakojimą apie mūsų kelionę su vaikais. Primenu, kad pagrindinis tikslas – Juodkalnija, o jei tiksliau, už Ulcinj miestelio esantis Safari Beach kempingas. 1 dalį rasite čia.

Pirmoji diena buvo skirta mano noram, tai yra Čekijai, į kurią dar norėsiu tikrai sugrįžti, tad antrą dieną planas buvo nuvažiuoti iki Bratislavos ir aplankyti Zoo sodą. Deja, per daug pasitikėdami Google Maps ir nepagalvoję apie galimus kamščius, supratome, kad į Zoo sodą niekaip nespėsime. Tad pradėjome galvoti apie planą B. Čia pliusas keliaujant su palapine – beveik nereikia turėti iš anksto užbookintų nakvynių, nebent renkatės labai populiarius ir fancy kempingus.

Taigi, didžiąją laiko dalį teko praleisti važiuojant autostradomis. Neįvertinome nei savo galimo max greičio nei kitų faktorių, tad nuplaukus Bratislavai, sugalvojome važiuoti prie Balatono ežero. Pamenu, kad dar prieš gerus šešis metus keliaujant į Kroatiją kėlėmės keltu per Balatono ežerą ir vyras buvo užsiminęs, kad labai norėtų apsistoti čia kempinge. Tai taip ir padarėm.

Vengrijoje Balatono ežero yra galybė kempingų. Nežinau ar taip yra visur, bet mes pataikėme į tokį, kuriame pamatėme labai didžiulius skirtumus nuo Čekijos kempingo. Prie Balatono viskas beprotiškai sugrūsta, palapinė prie palapinės.. miegodamas girdi kaip greta esančioje palapinėje knarkia kaimynas, o apie ramybės valandas ten tikriausiai iš viso niekas negirdėjo. Vieninteliai pliusai ežeras ir visai nebloga virtuvė. Čia kaip ir Čekijoje buvo galima pasinaudoti viryklėmis ir šaldytuvais.

Aišku, kai ryte sužinojome kainą, supratome, kodėl ten TIEK žmonių. Ir patikėkit. Niekur kitur nematėm tokių vaizdų. Ten žmonės palapinėse susivežę STACIONARIUS kompiuterius, didelius šaldytuvus, palydovines antenas, televizorius ir panašiai. Nežinau kokiam laikui ten reikia apsistoti, kad susivežtum tokius daiktus 🤯

Žodžiu, net šiek tiek apsidžiaugėm, kad tik vienai nakčiai, nes labai jau didžiulis skruzdėlynas. Ryte atsikėlėm, išsimaudėm, susipakavom daiktus ir patraukėm toliau. Naktis šiame kempinge kainavo 16€. WC tvarkingi, dušai irgi. Jie įrengti jūriniuose konteineriuose. P.s. čia supratome pirmą klaidą – guminis plaktukas palapinės kuoliukams yra privalomas dalykas!

Tolimesnis planas – kelionė per Serbiją. Nemeluosiu, šito plano jau buvom beveik sugalvoję atsisakyti, nes kaip tik dieną prieš pasirodė straipsniai, kad Serbijoje ir Kosove vėl kilo neramumai. Tad pusę dienos praleidau ieškodama informacijos kas kur ir kaip. Tačiau nieko neradau nei URM puslapyje, nei užsienio portaluose, apart to, kad naktį buvo kilę kažkokie neramumai. Nusprendėme rizikuoti.

Apie Serbiją namų darbus pasidariau iš anksto. Žinojau, kad ant sienos gali tekti palaukti 🙈 Kai kur rašė, kad laukė ir 3 ir 5 valandas. Nežinau, ar jie ten buvo perdėję, o gal tik mums pasisekė, bet mes prie sienos užtrukome tik 50 minučių (PAPILDYMAS, vėliau viename kempingų sutikome vengres, kurios sakė ant sienos pralaukė gal 4 valandas). Gavę antspaudus į pasus, pajudėjome į Novi Sad miestelį. O gal miestą? 🙈🤔 Čia nakvynę užbookinau iš anksto, sakiau nežaisim su kempingais, nes nėra aišku kas per šalis. Stereotipai, ar ne? Maždaug 1km nuo miesto centro, visiškai atskiras butas mums kainavo 25€ 🙈😃 O ir šiaip, ten kainos tikrai palyginus mažos. Kadangi atvažiavome apie 18val, tai išlindome į miestą tik vakarienės ir šiek tiek pasivaikščioti. Juk ryt planas kalnai!!

Labai patiko Novi Sad informacijos centras. Papasakojo kur būtina apsilankyti turint mažai laiko ir net rekomendavo vietą pavalgyti ( Salash 173 – nacionaliniai patiekalai jų yra visi tie, kuriuos realiai reikia valgyti šaukštu). Tik gaila, kad jau buvo užsidarę, kai atėjome, bet jei ieškosite, vieta yra turgelyje šalia centro.

Jei važiuojant priemiesčiais truputį buvau išsigandusi į kokią čia sovietmečio dar valdomą šalį papuolėm, tai Novi Sad centras nustebino. Viskas kaip ir bet kuriame kitame didesniame Europos mieste. Labai daug muziejų, meno galerijų. Yra ir fortas ir miesto paplūdimys.

Bet mes tik pavakarieniavome ir pasivaikščiojome. Beje, nacionalinio maisto centre taip ir negavome. Vosur labai populiaru picos, burgeriai ir kitas fast food’as. Tačiau meluoti negaliu, valgiau tikriausiai skaniausią kada valgytą lazaniją.

Kitą dieną pajudėjome link Juodkalnijos, o tai reiškia kelionę per kalnus ir dar vieną nakvynę Serbijoje. Jau būnant mieste supratome, kad vien eurų grynais neužteks(nepriima taip kaip pvz Kroatijoje), o kortele atsiskaitysi toli gražu ne visur, tad ieškojome keityklos. Radome viename iš miestelių pakeliui. Serbijoje yra dinarai. 1€ yra maždaug 118 dinarų. Tai išsikeitus 50€ pasijauti beveik milijonieriumi 😃 Juokauju aišku.

Ir tada prasidėjo kalnai!! Kokio jie grožio. Akys verkė iš džiaugsmo, širdis šokinėjo, o aš net nenumaniau, kad visas grožis dar tik prieš akis.

Konkretaus tikslo neturėjome, apart nakvynės vietos. Nors mekuoju. Labai norėjau pamatyti Gostilje WaterFalls ir kaip ir link jų važiavom, o bet tačiau. Čia vėl neįvertinom kiek kartų norėsim stoti prie visų gražių vaizdų ir kad keliai tai eina kalnais 😃 O mūsų transporteris juk ne lengvasis automobilis. Pilnai užteko ir to, ką pamatėm pakeliui. Važiavom nuostabiu keliu palei Serbijos ir Bosnijos ir Hercogovinos siena einančia upe Perucac. Net viena koja pastovėjau Bosnijoj ir Hercogovinoj.

Serbijoje labai daug įvairių ežerų, prie kurių stovi didžiulės užtvankos. Viena iš jų suformuota ir prie šios Perucac upės. Vaizdas kerintis! Fotografuota iš Viewpoint of Perucac according to Google Maps.

Norėjome tame ežere ir išsimaudyti, beeeet. Kol aš nuėjau iki autobusiuko paimti visokių pripučiamų ratų, nes krantai betoniniai luitai ir labai staigiai gilėjantis dugnas, Gabrielius sugebėjo įtraukti Kamilį į vandenį, kur nesiekia dugno, vyras su batais ir rūbais puolė į vandenį, tad maudynės baigėsi su daug ašarų ir dideliu išgąsčiu. Supratome, kad mūsiškiams per daug pavojinga maudytis tokioje vietoje, nors atsigaivinti labai norėjosi, bet tas stresas pamušė visus saugumo rodiklius.

Tad patraukėme link nakvynės vietos. Beieškodama booking.com radau tiesiog namelį kažkur laukuose, netoli kalnų ir su šalia esančiu ežeru. Kadandi mums kaip ir pakeliui, rezervavau. Nakvynės kaina buvo 44€. Už tai gavome pusė namelio per du aukštus ir nerealiai svetingus šeimininkus. Na, ir dar vieną ežerą (Radoinjsko jezero), su didžiule, nors ir ne tokia didele kaip Perucac, užtvanka.

Čia ir išsimaudė vaikai, nes jiems juk niekad nešalta, nors vakare jau buvo vos 20 laipsnių. Vis dėlto kalnai.

Tik jei esate pripratę prie europietiškos tvarkos, čia jos nerasite. Taip sakant, „kur gėriau alų, ten bonkę numečiau”, muzons šniokšč ir panašiai 😃 ir dar ir kažkoks supuvusių trailerių bomžynas šalia buvo.

Ryte patraukėme toliau link Juodkalnijos. Šios dienos planas buvo jau pasiekti kempingą Juodkalnijos kalnuose. Žinojome, kad vėl gali tekti pastovėti prie sienos, niekur labai neužtrukome, bet radome porą nuostabių vietų. Viena iš jų Sveti Bor su esančia Holy Pine (šventoji pušis). Pušiai kiek daugiau nei 500 metų. Ir nors nuo pagrindinio kelio reikėjo nusukti apie 8km (kas kalnų keliukais reiškia apie 30-40min į vieną pusę), buvo labai verta, nes tas vaizdas neįkainojamas!!

Atkreipkit dėmesį, kad ten pušyje vaikas sėdi 😀 beprotiškai didelė su nuostabaus grožio panorama. Verta net tiesiog taip pabūti ir pasimėgauti.

Taip pasimėgavę vaizdais ir dar kartą papietavę Serbijoje (šį kartą jau vietinėje kavinėje, kurioje nepriima kortelių), patraukėme link Juodkalnijos sienos.

Jų guliašas buvo kažkas tokio!!

Supratome, kad į Serbiją būtinai sugrįšime, ten kaip koks gamtos perlas, kurį norisi panagrinėti labiau. O mes tikriausiai nepamatėme nei 1% tos nuostabios šalies.

P.s. rusiškai jie nekalba (arba mums nepasitaikė), bet vyras mokėdamas rusiškai, beveik viską suprato, kas parašyta ir ką sako, tai buvo šiek tiek lengviau, nes su anglų kalba pas juos iš viso labai blogai 🙈