#tuneviena

Šiandien psichoterapijoje 45 minutes verkiau.

Verkiau nuo susikaupusių emocijų, nuo supratimo, kad nepasiekiu savo išsikeltų standartų. Kažkokios susigalvotos taisyklės, susigalvoti planai, tik mano pasąmonei žinomi reikalavimai.

Visada gyvenime siekiau kažkieno pripažinimo, paplekšnojimo per petį, pagyrimo. O pasirodo viskas, ko reikia, tai išmokti pagirti save. Pagirti už tai, kad išgyvenau dar vieną dieną. Pagirti save, nes ryte atsikėliau, pažadinau vaikus, saugiau juos pristačiau į mokymosi įstaigas, saugiai susirinkau, pamaitinau ir daviau dėmesio. Nėra jokio standarto, kaip visa tai turi būti atlikta. Niekas man už tai nepadėkos ir dešimtuko neparašys. Tai neįvertinamas dalykas.

Tik aš pati galiu sau už tai padėkoti. Už pastangas. Už norą. Nes man nereikia būti geriausiai. Man nereikia būti tobulai. Man nereikia atitikti kažkokio standarto susikurto galvoje. Man nereikia lyginti savęs ir savo atliekamų darbų su kitais žmonėmis. Nes tai esu aš. Nėra antro tokio pat žmogaus. Nėra tokios pat situacijos.

Lygiai taip pat, kaip niekam nereikėtų įrodinėti, kad kiti turi/gali viską daryti kaip jie. Nėra tų pačių batų, nėra to paties kurpaliaus.

Pripažinimas sau yra sunkiausias dalykas. Bet pirmas žingsnis jau žengtas. Paleisti. Nekontroliuoti. Nes negali sukontroliuoti to, kas nekontroliuojama.

Žinau, kad vėl bus sakančių, kam tu kalbi apie tai garsiai. Kalbu, nes psichinė sveikata yra labai svarbus dalykas. Jei mano žinutė padės panašų dalyką suprasti bent vienam žmogui. Aš džiaugsiuos.