Kai kas nors klausia, kaip mes nusipirkome seną kaimo namą, dažnai norisi atsakyti: „Netyčia.“ Nes tai nebuvo planas. Neieškojome. Neskrolinom skelbimų. Tiesiog vieną rudenį pravėrėm duris – ir pradėjom naują istoriją.

🌿 Guntauninkai – kaimas, kurį pamilo širdis (dar prieš galvą)

Viskas prasidėjo ne nuo nekilnojamojo turto, o nuo bendruomenės. Mūsų pažintis su Guntauninkų kaimu užsimezgė seniau – čia įsikūręs mums labai artimas „Kertam kampą“ keliautojų namas, atviras visiems keliautojams, ieškantiems tylos, miško ir žmonių, kurie moka tiesiog būti.

Per tuos metus kaimą pamėgom dėl ramybės, šviesių žmonių ir jausmo, kad čia norisi sugrįžti. Ir vieną vasarą, vaikštinėdami jau pažįstamais takeliais, tik simboliškai dirstelėjome į skelbimą. Tačiau realus veiksmas įvyko netikėtai – rudenį, kai sugalvojome: „O kas jeigu paskambinsim, pasiūlysim kainą ir… kas bus, tas bus.“

Ir nutiko.

📜 Kaip tapome 1,05 ha savininkais (apie tai vaikams nepranešėme)

Sodybą apžiūrėjome tik vieną kartą. Ir, tiesą sakant, pirmas įspūdis buvo labiau „meh“ nei „wow“. Tikėjausi daugiau. Kažkokio „oho“. Bet kažkas vis tiek labai traukė – tas sunkiai nusakomas jausmas, kad čia gali būti kažkas mūsų. Tad pasakėm – siūlom tiek. Ir… užteko.

Kai visi dokumentai buvo sutvarkyti, turėjome jau savo 1,05 ha žemės su namu, kuriam tikėtina daugiau nei 100 metų. Tiesa, vaikams dar nieko nesakėme. Kol viskas nebuvo oficialu – tylėjome.

Didžiausias atradimas? Kvadratinis medinis šulinys. Jo forma ir konstrukcija sufleruoja, kad jis galėjo būti iškastas dar prieš 1900-uosius. Nors oficiali registracijos data – 1918 m., tai tik teisinis formalumas po nepriklausomybės atkūrimo.

🔨 Ir tada prasidėjo – griovėm, šveitėm, planavom (kol nebeplanavom)

Kai vaikams pagaliau pasakėme, kas vyksta – prasidėjo tikrasis darbas. Kaip sakau: turime rankas – viską padarysim patys.

Jau pirmą vakarą išgriovėme sovietinę pertvarą, kuri skyrė virtuvę nuo bendros erdvės. Ir staiga… viskas tapo kitaip. Daugiau oro. Daugiau šviesos. Daugiau „mūsų“.

Nuo tada kiekvienas savaitgalis turi kryptį – važiuojam, šveičiam, šildom ar šluojam. Po truputį, po lentelę, po sprendimą. Tikslas – kad vasarą galėtume ten gyventi.

Na, bent jau toks buvo planas.

Dabar kai pagalvoju – nusijuokiu. Ne veltui sakoma: tu planuoji, o gyvenimas juokiasi.
Pajudėjome labai greitai, bet mus ne kartą sustabdė dalykai, kurių nesuplanavom: laikas, vaikai, darbas, oro sąlygos… gyvenimas.

✨ Kas toliau?

Ši sodyba – ne tik pastatas. Tai mūsų eksperimentas. Bandymas gyventi lėčiau, tikriau ir ne pagal schemą. Dar ne viską supratom, dar daug ką išmoksim, bet jau dabar žinom – tai vienas geriausių „neplanuotų“ sprendimų mūsų gyvenime.

👉 Sek naujus įrašus cikle „Gyvenimas tarp šimtametės medienos“ – dalinsiuosi tuo, ką randam, ką sugadinam, ką atkuriam ir ką išmokstam.
📷 Daugiau akimirkų – kaip visada – rasi Instagram’e @zemyna_mamosgyvenimas