Žygis su vaikais Birštone

Ėjo gegužės 13oji diena. Iki šiol tiksliai nežinomas mažų ir didelių kūnelių skaičius susitarė pasivaikščioti kažkur Birštono apylinkėse ir nutarė, kad tai bus pirmasis oficialus Kertam kampą su vaikais žygis. Tradicijų nelaužome nuo pačios pradžios, tad kertakampietiškas susitikimo taškas buvo suprantamas ne visiems. Kai kurių teko luktelėti aikštelėje, kai kurie prie aukščiausio apžvalgos bokšto Lietuvoje netyčia, o gal tyčia, nepamatę kelių eismo ženklų atvažiavo tiesiai prie bokšto. Šiaip ne taip sulaukėme visų kūnelių prie Škėvonių atodangos stovėjimo aikštelės.

Subūrę visus į ratelį išklausėme paties Dalius Pranculis žodžio ir dienos plano, o aš oficialiai buvau paskirta Kertam kampą su vaikais vade ir gavau Kertam kampą vėliavėlę ir vaikų vado kepurę.

Tradicijų nelaužėme ir toliau – žygis su vaikais prasidėjo kertakampietiškai pasiskleidus po didelę teritoriją. Pirmiausia pajudėjome į aukščiausią Lietuvoje Nemuno kilpų apžvalgos bokštą. Ar užlipo visi pasakyti negaliu, nes aš gaudžiau savo du bėglius, kurie neperspėję sugalvojo, kad jau laikas lipti žemyn. Įdėmiai apžiūrėję panoramą nuo bokšto, išklausę Daliaus pasakojimo apie patį bokštą, nusileidome pasidaryti pirmos bendrom KERTAM KAMPĄ SU VAIKAIS nuotraukos. Teko ir rankas pakelti ir pašokinėti. Gi didelių kūnelių vadui atsakyti negalima.

Vėliau pajudėjome prie Škėvonių atodangos. Kai kurie užstrigo vaikų žaidimo aikštelėje, kai kurie judėjo kartu su būriu, tačiau nepraradome net 10% keliautojų ir grįžę prie automobilių oficialiai buvome įveikę pirmuosius 2,5 km.

Vėliau sekė apsilankymas Giraitiškių poilsiavietėje – vienintelė apylinkėse poilsiavietė, kur galima kurti laužą. Tačiau čia mus pasitinka staigmena – visa poilsiavietė užimta ir vyksta kažkoks mokinių susibūrimas. Bet mes nebūtume Kertam kampą, jei nerastume kur prisiglausti. Užkūrę laužą, susiburiame susipažinimui, pradedame iš kuprinių traukti dešreles. Šiek tiek pradeda lyti, tačiau tai nuotaikos nesugadina. Vaikai žaidžia slėpynes, tėvai bendrauja ir dalinasi kelionių istorijomis.

Pasisotinę suprantame, kad tie 2,5km buvo lengvas pasivaikščiojimas ir nusprendžiame traukti į žygį Žvėrinčiaus miško maršrutu.

Kertakampietiškai pasirinkę ėjimą miško takeliais ir pievomis smagiai žygiavome. Vaikai rinka sudžiūvusias varles, skanavo sausainius, demonstravo skaitymo įgūdžius informacinėse lentose. Kelias nežinomas ir nebandytas net pačių vadų, vis einam einam, einam einam.. Pakeliui sutinkame nuošaliose vietose pastatytus automobilius, kompanijas kepančias šašlykus, žvejojančias. O mes vis einam ir einam.. kai kurių veiduose jau matau nuovargį, bet skundžiasi tik mano maži kūneliai. Dideli kūneliai lyg ir nesiskundė, o galbūt aš negirdėjau? Kažkur prie senojo ąžuolo randame žaidimų aikštelę. Vaikams įsijungia antras kvėpavimas.

Iš miško įsukę į asfaltuotą taką, suprantame, kad liko nebe tiek ir daug. Prasilenkiame su riedutininkais, dviratininkais, tačiau maži kūneliai vis labiau pradeda dejuoti, kad pavargo. Tenka juos motyvuoti ledais. Ledai sustiprina ir įkvepia drąsos. Tad baigę žygį pažadame išpildyti norus ir užsukti į parduotuvę nusipirkti ledų. Taip po truputį, nepramintais takais, nuėjome dar 8km. Viso sąskaitoje beveik 10,5km. Žygį drąsiausi dar užbaigia festivalyje SAUgoma ir Tau.

Taip kūneliai iš pajūrio, Vilniaus, Kauno, Alytaus ir Birštono apylinkių padarė KERTAM KAMPĄ SU VAIKAIS pradžią. Jei girdžiu klausimus O KAS TOLIAU? Tai gal buvo visai gerai? Nes žygis su vaikais Birštone tikrai pavyko!

Ačiū nepabūgusiems ir buvusiems kartu. Toliau tikrai bus. Tik kas?