Dar neišblėsus įspūdžiams, skubu pasidalinti leidyklos NIEKO RIMTO išleista P.Pullman trilogijos „Jo tamsiosios jėgos” apžvalga. Trilogija sudaryta iš 3 knygų: Auksinis kompasas, Aštrusis peilis ir Gintarinis žiūronas.

Turiu pripažinti, kad šias tris knygas perskaičiau maždaug per mėnesį. Na visgi, puslapių skaičius viršija 1200  psl., o ir tikrai ne visos dalys mane užkabino taip stipriai.

Pirmoje knygoje „Auksinis kompasas” (vis dar nesuprantu kodėl toks pavadinimas, nes nu tas daiktas, apie kurį kalbama, tai ne kompasas..) pasakojama apie mergaitę Lairą, kuri gyvena panašiame pasaulyje į mūsų, tačiau labiau stebuklingame. Ten egzistuoja ir žmonių demonai, be kurių jie gyventi negali, ir šarvuotieji lokiai, ir raganos.. Tai čia jau iš pirmos dalies leidžiama suprasti, kad Lairai yra skiriama misija ir visoje knygoje kalbama apie jos kelionę ir pasirinkimus. Prisipažinsiu. Pirmieji 50 puslapių buvo beveik kančia. Jau buvau pasigailėjusi, kad pradėjau, bet po to įvyko persilaužimas ir taip užsikabinau, kad nebegalėjau sustoti. Pirmąją dalį perskaičiau man atrodo per 3 dienas. Ir pabaiga buvo tokia KĄĄĄĄĄĄ? Ta prasme. Tiesiog va taip ir baigsis? Damn nu.

Taip nieko nelaukus teko imti antrąją dalį „Aštrusis peilis”. Nors planavau padaryti pertrauką ir perskaityti šiek tiek kitokio tipo knygą, pavyzdžiui kokį detektyvą. Bet kur tau. Įtaigus autoriaus rašymo stilius ir pabaiga neleido net pagalvoti, kad reikės laukti, jei noriu sužinoti, kas buvo toliau.

Antroje dalyje atsiranda dar vienas pagrindinis veikėjas Vilis, kuris yra jau iš mūsų pasaulio. Na to, be stebuklų, be pasakų personažų ir su tikru gyvenimu 🙂 Ir taip prasideda jų abiejų su Laira kelionė, nes.. surprise surprise, pasirodo jų tikslas vienas ir tas pats. Ši dalis ploniausia, bet asmeniškai man įdomiausia. Gal, kad istorija neištempta, siužetas greitas ir įdomus. Sunku pasakoti apie knygą labai neišduodant turinio ir svarbių detalių, bet tikrai vienas įtaigesnių pasakojimų. Tačiau ir vėl baigiasi tokioje vietoje kur niekas neaišku ir norisi iš karto sužinoti kas kur kaip ir kodėl.

Tad ėmiau trečiąją dalį ir oh well. „Gintarinis žiūronas” man skaitėsi sunkiausiai ir ilgiausiai. Aišku, beveik 600 puslapių, bet šį kartą man siužetas jau pasirodė per daug ištemptas. Jei pirmose dalyse visas veiksmas ir viskas buvo smagiai surišta ir turėjo logikos, šioje dalyje toks jausmas, kad kai kurie dalykai buvo bile parašyt.. Žiauriai nepatiko, kad staiga pasikeitė ir personažų charakteristikos, atsiorado dalykų, kurie na, švelniai tariant, doesn’t makes sennse at all. Pavyzdžiui vienas iš personažų pirmose dalyse buvęs nuožmus nepalenkiamas, staiga trečioje dalyje persimaino ir tampa geriečiu. Ta prasme? Ir šiaip, visas trilogijos tikslas kažkaip perauga į kažką kito. Na, aš žinau į ką, bet nenoriu išduot 🙂

Aišku ir pabaiga jau tokia per greita pasirodo. Visą knygą tempė tempė tempė, o pabaigai nebeliko vaizduotės.. Ir šiaip, nors knyga skirta paaugliams, bet taip kaip baigiasi, nu nežinau nežinau ar norėčiau, kad ją skaitytų mano vaikai būdami 12 metų. Žodžiu, trečia knyga mane šiek tiek nuvylė. Jei pirmai daliai duočiau 8 balus, antrai 9,5, tai trečia vos tempia iki 5..

Bet iš esmės trilogija tikrai žavi. Ypač rašymo stilius, vaizduotė. Man gal kiek per detalus kai kurių dalykų aprašymas, pvz., kaip ten vėjas glosto plaukus ir kokie kyla jausmai nuo to, bet gal tik man 🙂

Kiek teko dabar matyt, tai leidykla NIEKO RIMTO dabar išleido ir 4 dalį pavadinimu „Gražioji laukinė”, o tiksliau priešistorę visų trijų knygų :)) Tai labai įdomu būtų paskaityti, bet manau, kad kol kas padarysiu pertrauką ir geriau pažiūrėsiu pagal šią trilogiją sukurtą serialą „Jo tamsiosios jėgos” (eng. His dark materials).

Apie šią trilogiją savo įspūdžiais pasidalinau ir YouTube video, tad kam įdomu, labai kviečiu pažiūrėti.