Nepakankama ⭐
⠀
Niekad taip nevertinau tylos, nei dabar. Nors iš tikrųjų aš tylos net bijodavau.. Man būdavo nejauku. Darydavau bet ką, kad tik nereikėtų būti tyloje. Ramybėje. Bijodavau būti.. Viena. Vienatvė mane žlugdė.
⠀
Bijodavau išgirsti savo mintis. Dabar kartais irgi bijau. Ypač, kai pradeda persekiot praeities šešėliai. Baisiausias – nemokėjimas priimti savęs, kokia esu. Nes vis būdavau nepakankamai gera, nepakankamai graži, nepakankamai protinga, nepakankamai mėgiama. Buvo ir daugiau šešėlių. Na ką čia. Vis dar yra. Tik jie kitokiu pavidalu. Tačiau dabar labiau bijau ne dėl savęs, o dėl jų. Dėl savęs tik truputį, nes kartais tie šešėliai mintis užjuodina labiau nei reikia.
⠀
Kartais bijau, kad aš su savo vidiniais demonais nesugandinčiau jų. Nes vis dar kartais pasijaučiu kažkam nepakankamai gera. Tačiau aš nenoriu, kad jie bijotų. Nenoriu, kad perimtų mano demonus. Nenoriu, kad jie suktų galvas, kodėl vieni ar kiti žmonės jų nepriima, kodėl neįtinka jų charakteris ar tiesiog, kodėl jie mažiau populiarūs už kitus.
⠀
Aš vis dar mokausi nekreipti dėmesio į tai, ką pasakys ar pagalvos kiti. Ir vis dar iki galo nemoku, nors pažangą matau labai didelę. Kiekviena pamoka ar išlendantis šešėlis yra labai skaudus, tačiau aš vis bandau.
⠀
Užtat vieną dalyką išmokau. Išmokau vertint tylą. Ir buvimą vienatvėje. Tiesiog su savimi. Ir net paaukoju vieną kitą miego valandą, kad tiesiog pabūčiau. Čia. Su savimi. Ir visgi kartais, net tyloje, tie šešėliai taip garsiai, kad aš vėl išsigąstu.
⠀
Bet juk esu tik žmogus. Ar ne?