Šita nuotrauka užbaigsiu jųdviejų nuotraukų seriją, kurią rodžiau instagrame. Brolių, kurie mušasi, spardosi, smaugia viens kitą, bet apsisuka ir apsikabinę klausia: Broli, ar tu mane myli? ❤️ Taip, dar 2018 metų birželį žegnojausi ir sakiau VISKAS AČIŪ UŽTENKA man šitų dviejų siautulių. O tada atsitiko SANATORIJA. Aš viena, su dviem vaikais, 3 savaites prie jūros. Buvo žiauriai sunku, bet tuo pačiu pamačiau, kokios iš tikrųjų ligos egzistuoja mūsų gyvenimuose ir tas neklausymas, nervų tampymas, kalbos sutrikimas yra visiškos uogos ant torto, palyginus ką reikia išgyventi kitoms mamoms. Tada supratau, kad NORIU dar vieno vaikelio. Tačiau juk kai supranti, nereiškia, kad bus čia ir dabar, kaip nutiko su berniukais. Jau buvom benuleidžiantys rankas, naujas mano darbas, iš kurio paskui atleido (taip, dėl nėštumo, nes durną ir bažnyčioj muša), namų paieška. Žodžiu, jau buvo praėjęs tas tinkamas laikotarpis, kai supratau, kad pagavom. Taip paprastai baigėsi jų karaliavimas namuose. O aš po patirties sanatorijoje labiausiai pergyvenau, kad tik viskas būtų gerai.

Ir nuostabi emocija iš Dobiliuko foto, nes šiaip aš dažniausiai dantų nemėgstu rodyti, kai šypsausi 🙄😊